skip to Main Content

Mitas, pasaka, ar kelios eilutės kartais atskleidžia neįtikėtinų dalykų. Prieškaryje vienam poetui atėjo mintis, kurią jis tuoj pat užrašė: „Ei motina jūra, Tu laisve alsuoji, jauna Lietuva tik tavim atsigaus”.  Savo regėjimą poetas pateikia, kaip receptą Lietuvai. Išvardintos gydomosios dalys: laisvė, jūra, motina ir atgimimas yra svarbiausios  Jūrinės kultūros sąvokos.

Dvi kultūros. Mokslas pripažįsta tik kompleksinius tyrimus. Vienpuse konjunktūrine informacija remiasi nebent istorikai. Užtat jų darbai neprilygsta mitams, pasakoms ar nežinomų senovės autorių rankraščiams. Viename iš tokių rašoma, kad „pradžioje buvo tuščia ir tamsu, tik Dievo dvasia pleveno virš vandenų”. Kitas, dar senesnis rankraštis teigia, kad pradžioje žodis sutvėrė Laiką, o šis palaipsniui sukūrė viską, įskaitant  žmones, kuriuos apdovanojo begaliniu smalsumu, kūrybos gebėjimais ir apgyvendino skirtingose vietose. Tūkstančius metų žmonės kaupė patirtį. Tačiau pakrančių gyventojų patirtis buvo vienokia, o žemyno žmonių visai kitokia. Taip susiformavo kontinentinė ir jūrinė kultūros. Jos skyrėsi papročiais, tradicijomis, žiniomis. Pvz.: dykumų arabai skiria 40 net kupranugarių rūšių, olandai žino net 600 burlaivių tipų.

Jūrinės kultūros motina buvo laivyba, o tėvas – įstatymas. Jame trys punktai: Laisvė, Teisingumas ir Pareiga. Vaikai iš pasakų sužino, kodėl Laisvė svarbesnė už gyvybę, Teisingumas už „teisę” ir kad aukščiausia pareiga – absoliutus solidarumas. Jūrinės gentys vadino save laisvaisiais žmonėmis, nepaisant kalbos, tarmės ar vietovės. Jie nekūrė imperijų ir konstitucijų*, nes Motinos nuomonė jiems buvo galutinė. Jau prieš 10.000 metų taip gyventa prie Atlanto, prie Šiaurės ir Baltijos jūrų ir prie laivuojamų Europos upių. Nepaisant didėjančios asimiliacijos tokia gyvensena geriausiai išsilaikė Skandinavijoje, Nyderlanduose, Britanijoje. (* Jūrų teisė precedentinė, ne konstitucinė).

Sausumos kultūros tėvai – godumas ir prievarta. žmonės žinojo dešimtį įstatymų, bet nesilaikė nė vieno. Valdovus jie laikė dievais, o vergovę būtinybe. Visa kas geriausia savinosi godūs žyniai ir karaliai. Fanatiškai išauklėti apsaugininkai saugojo jų valdomas žemes nuo „laisvės, teisingumo, solidarumo” idėjų. Tironų baimę ir jos mastą atskleidžia tokie statiniai kaip Didžioji kinų siena, „geležinė uždangą” su trukdymo stotimis, kurios ištisus dešimtmečius be atvangos slopino Laisvės, Laisvosios Europos ir pan. radijo stotis.

Pokyčiai. Praraja tarp jūrinės ir sausumos kultūrų egzistavo tūkstančius metų bet  visagalis Laikas turėjo planą pokyčiams. Jie prasidėjo 1989, kai be aiškios priežasties ėmė griūti blogio imperijų režimai su jų sienomis, spygliuotų vielų tvoromis ir trukdytuvų antenomis. Tas procesas tebevyksta. Praranda prasmę net įsisenėję stereotipai. Viešumon kyla prieš žmoniją planuoti nusikaltimai ir istorijos klastotės.

Klastočių migla ilgai slėpė mūsų protėvių praeitį. Jų gentims buvo atitekę plotai, kuriuos nematoma riba skyrė į dvi skirtingų kultūrų zonas: jūrinę ir kontinentinę. Rytų baltai ėmė kurti valstybę tada, kai jų gentys dar laikėsi Laisvės principų. Vadams priėmus dešimtį įstatymų LDK tapo didžiausia kontinento valstybe. Toje valstybėje Laisvę, Teisingumą ir Solidarumą pakeitė vergija, klasta ir prievarta. Įkandin jų sekė virtinė tragedijų. Vakarų baltai gyvenę jūrinės kultūros įtakos zonoje nekūrė atskiros valstybės, negarbino savo valdovų, nesisielojo dėl LDK žlugimo. Jūrinių tautų idealai kitokie, nors jų ir nepažįstame. Mėnulio antra pusė kitokia, nors jos ir nematome.

Poeto eilės pranašauja Lietuvai jūrą ir laisvę. Istorijos faktai rodo, kas laukia vergijos, klastos ir prievartos šalininkų. Kadaise žemę ištiko tvanas. Išliko tik Nojus, kuris statė sau laivą nepaisydamas skeptikų. Pastarųjų apstu ir mūsų dienomis. Blogio imperijos griuvėsiai tebesmilksta. Daug dar apdujusių nuo jų tvaiko.

Vizija. Valstybę kuria Tauta. Kai lietuviai taps jūrine tauta, Lietuva taps tikra jūrų valstybe. žmogaus vertė yra jo mintys. Vaikystėje žaidę prie valties lengvai perpras bet kokį laivą. O kur vaikui gauti laivelį? Jachtklube. Užtat svarbu žinoti ką reiškia žodžiai: 1. Jachtingas – laisvasis pramoginis plaukiojimas. 2. Jachtklubas – jachtininkų klubas, draugija. 3. Jachta –  bet koks laivas naudojamas išskirtinai pramogai. Jį saisto dauguma laivybos įstatymų ir jachtklubo vidaus taisyklės, pabrėžiančios jachtų privilegijas.

Skeptikams.    Jachtingas – jūrinės kultūros fenomenas, todėl kontinentinėse šalyse aplamai nežinomas. Diktatūros jį varžo visais įmanomais būdais, įskaitant pačių sąvokų draudimą. Cenzoriai-kalbininkai žodį  jachtingas reikalauja šalinti kaip svetimybę, o jo vietoje perša „sinonimą” vandens sportas. Mat sportą diktatoriai remia (ir kontroliuoja, nes totalinė kontrolė – diktatūrų esmė). žodžio jachtklubas prasmę  cenzoriai iškraipo „moksliškai aiškindami” esą tai ne jachtininkų klubas – draugija, o jachtų klubas – uostas. Labiausiai slepiama oficiali  j u r i d i n ė  žodžio  jachta definicija. žodynuose, žinynuose, enciklopedijose randame tik paviršutiniškus, utilitarinius apibūdinimus.

Aksiomos. Pasaulyje jachtų yra 10 kartų daugiau nei visų kitų laivų kartu paėmus. Ta persvara dar vis auga. Prisotinimo laipsnis pasiektas Skandinavijoje. Ten kas septintas (!) pilietis turi nuosavą pramoginį laivą – jachtą. Laiko jas prieplaukose, kurias jachtklubai nuomojasi panaudos pagrindais. Tai tik viena iš klubų privilegijų. Kontinentinė Lietuva apie tokius dalykus dar nėra girdėjusi. Iššūkis. Kai kas septintas lietuvis turės jachtą, jų bus 400.000 vnt. Kadangi vidutinis jachtos plotis apie 3m. glaustai švartuojant reikės 1.200.000 metrų, arba 1.200 km ilgio krantinės. Sunku patikėti, ar ne? Vien klaipėdiečių jachtoms (210.000:7 = 30.000 vnt) reikėtų 90 km ilgio krantinės. Abejojantys tegu prisimena automobilių skaičiaus augimą. Faktas: Kuršių marios nuostabi Dievo dovana Lietuvos ateičiai – jachtingo plėtrai.

Kuršių marios turi farvaterius, švyturius, vedlines ir uostus atvirus jūros laivams. Visa tai aprašo Baltijos jūros locijos su farvaterių kursais, koordinatėmis ir jūrmylėmis matuojamais atstumais. Laivybos požiūriu Kuršių marios – atvira, jūrinė akvatorija. Tai aksioma, iš kurios seka kita: „Jūros pakrantės ir uostai su jų akvatorijomis, krantinėmis, kranto įrenginiais bei statiniais yra Valstybės nuosavybė”. Valstybę, kaip žinia, valdo Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai, o ne Vyriausybei, merams ar valdininkams.

Fokusai. 1989 prasidėję permainos sukėlė sumaištį. Kai ji ėmė sklaidytis Tauta pastebėjo, kad dalis valstybės turto jau privačių asmenų kišenėse ir išgirdo paaiškinimą, skambantį kaip epitafija: „Viskas Teisėta”. Jūrinė Tauta paklaustų: o ar TEISINGA? „Teisėtumas” padaromas įterpiant žodį į teisės aktą. Tada įvyksta stebuklas: žemė tampa kilnojamu, o laivai nekilnojamu turtu. Tada jau „garbingi žmonės” puola dalintis grobį – ne tik Valstybės žemes bet ir vandenis.

Budėk! „Teisėtumo” virtuozai jau siuntinėja raštus apie tai, kad Kuršių marias jie jau paskelbė „vidaus vandenimis” todėl akvatorijos, pakrantės, uostai ir jų krantinės greitai taps … privatūs. Ar žemgrobių apvogta Tauta spės susivokti, kuo jai gresia uostų praradimas? Jūriniais reikalais Tauta domėtis dar tik pradeda. Iš kur viščiukui žinoti, ką sumanė prie jo nusileidusi varna.

Kostas Frankas Lietuvos Respublikos jūrinės istorijos ir kultūros klubas BUDYS

Back To Top