KODEKSAS  KAIP

 DIVERSIJA

2011 Seimui

teks priimti naują Lietuvos Vidaus vandenų transporto kodeksą. Jis reglamentuos

laivybą Lietuvos upėse bei ežeruose, reguliuos vandenų bei žemės nuosavybės

santykius.

Teisėtumas

vietoje teisingumo. Senasis kodeksas buvo

priimtas 1996 metais. Šiaip jau kodeksu priimta vadinti teisės aktų sistemą.

Tačiau šiame tebuvo dirbtinai išpūstas, supainiotų ir miglotų sąvokų bei formuluočių kratinys. Toks idealiai tiko

visuomenės turto grobstymui arba privatizavimui pagal principą „vsio

zakonno” t.y. kas parašyta tas teisėta.

Matydami tokį

„teisingumą” sąžiningi piliečiai prarado tikėjimą savo valstybe.  Prasidėjo

emigracija. Po trumpo blaškymosi nusistovėjo vyraujanti kryptis į Skandinaviją,

Nyderlandus, Jungtinę karalystę. Išeiviai pasakoja, kad tose šalyse jie randą

pagarbą, teisingumą, veiklos laisvę. Įdomus sutapimas, būtent šiomis vertybėmis

grindžiamas jūrinių šalių dominavimas pasaulyje. Olandija mažesnė už Lietuvą, o

jos biudžetas didesnis už Rusijos.

Laisva

mintis. 

Valstybes kuria tautos. Kokia tauta, tokia ir valstybė. Jūrinių tautų sėkmę

lemia ne laivai ar gamtos turtai, bet jūriniai papročiai ir tradicijos. Ar gali

lietuviai tapti jūrine tauta, o Lietuva klestinčia šalimi? Pesimistas purto

galvą. Jis niekuo netiki, todėl niekuo nesirūpina manydamas, kad tam yra „kompetentingos”

institucijos. Optimistas pats svarsto ką ir kaip daryti, o sukaupęs žinių ima

veikti.

Viskas prasideda nuo sumanymo. Žmogus mąstanti ir

progresuojanti būtybė. Ne vienas patyrė, kad vos tik laisva mintis įgauna

aiškią sumanymo formą ji būtinai realizuojasi. O kai tą pačią mintį unisonu

pasigauna šimtai ar tūkstančiai galima tikėtis  stebuklo. „Baltijos kelyje” tvyrojo vieninga aiški

mintis, kuri virto kūnu – blogio imperija  subyrėjo savaime.

Stebuklingas  žodis.  Kai nuolat bendraujama su vėjų vandenų ir stichijomis

neišvengiamai kaupiasi tam tikri specifiniai gebėjimai, kurių visumą priimta

vadinti  jūrine nuovoka. Ji radikaliai

keičia visuomenę ypač tais atvejais, kai tas bendravimas laisvas, pramoginis.

Šis procesas kai kuo primena pavasarį: dingsta

sniegai, upės išneša ledus, grįžta paukščiai. Kaip tik tada prasideda ir didžioji

arba masinė laivyba. Jūrinės tautos ją vadina tiesiog jachtingu. Kalbos

tvarkytojas suriks: stop, lietuvių kalboje tokio žodžio nėra! Netikėkite, žodį „jachtingas”

buvo uždraudę tik proletarų ir nacių diktatoriai, turėję liguistą polinkį

bijoti. Jie puikiai žinojo, kad jachtingas, alsuojantis laisva dvasia,

atsakomybe ir savitarpio supratimu bet kokią diktatūrą gali į nieką paversti. Vertas

dėmesio faktas: pasaulyje jachtų yra dešimt kartų daugiau nei visų kitų laivų

kartu. Dar įspūdingesnė yra jachtų vadų (kapitonų) skaičiaus persvara. Vis

dėlto jachtingo jėga slypi ne statistikoje, o žodyje, kuriuo prasideda jachtingo

sąvokos apibrėžimas: jachtingas – laisvasis (nekomercinis) pramoginis

plaukiojimas. Žodis „laisvė” visų rūšių tironams kelia panišką baimę. Tą baimę išduoda

istorijos klastojimas, gulagai, „geležinės uždangos” ir … migloti „teisės aktų”

kodeksai.

Šiandienė Rusija

– TSRS proletarų diktatūros tradicijų tęsėja. Jos karinė doktrina savo priešais

nurodo jūrines šalis bet nutyli priežastį – jūrinę kultūrą. Jūrinės kultūros esmę

apibrėžia trys sąvokos: Laisvė, Teisingumas ir Absoliutus solidarumas. Tos

sąvokos mirtinai pavojingos visoms blogio atmainoms: imperijoms ir

monopolijoms, prievartai ir korupcijai, sukčiavimui ir vogimui.

Kaip visa tai veikia ?  Laisvė išskleidžia kūrybinę mintį – galingiausią

iš visų energijų, o Teisingumas ir Solidarumas formuoja aukščiausios kokybės

piliečius, kurie tą mintį generuoja. Tos sąvokos užsimezga kūdikystėje klausant

lopšinių ir sekamų pasakų. Teisingumo, vidinės drausmės solidarumo jausmas stiprėja

kiekvieną dieną. Jaunystėje tą supratimą ugdo ir tobulina įvairios komandinio

sporto šakos. Jas karūnuoja jachtingas. Ne veltui britai vadina jį „karališkuoju

sportu” bei sieja su karališkuoju t.y. kariniu laivynu. Jachtingo mąstą atskleidžia

skaičiai: Norvegijoje kas penktas, Naujojoje Zelandijoje net kas trečias (!)

žmogus turi nuosavą jachtą, skirtą laisvam, pramoginiam plaukiojimui ir tik kartais

lenktynėms. Keliaujantys į

Vakarus turi progų matyti aibes tokių laivelių upėse, ežeruose, įlankose,  ar specialiai pastatytuose jachtų uostuose.

Pastarųjų įvairovei apibūdinti reikėtų atskiro leidinio.   

Lemtingos sąvokos.  Kas yra jachta, apibrėžti nėra paprasta jau vien

dėl begalės jų tipų. Sovietmečiu visos respublikos jachtomis galėjo

vadinti tik burinius laivelius skirtus sportui t.y. treniruotėms ir varžyboms. Lygiai

tą patį teigia ir 1996 metų Vidaus vandenų transporto kodeksas. Laimei, egzistuoja vieningas juridinis

jachtos apibrėžimas. Jį pateikia Tarptautinis jūrinių terminų žodynas,

kuris pakartotinai leidžiamas anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Rusų kalba

tokio nėra. Ne dėl taupumo. Priežastis kita, ideologinė.

Jachta.  Minėto žodyno apibrėžimas lakoniškas:

Jachta – bet koks laivas

naudojamas išskirtinai pramogai. Tuo ji skiriasi nuo komercinių, mokslinių ar

karinių laivų. Valstybinės jachtos naudojamos valstybių vadovų jūriniams vizitams.

Jachtoms galioja dauguma laivybos įstatymų, tačiau jas gali saistyti ir kurio

nors jachtklubo vidaus taisyklės, kurios pabrėžia juridines jachtų teises bet

ne prievoles“. Paskutinis sakinys glumina kiekvieną

postsovietinį biurokratą: nejaugi jachtai negalioja laivybos įstatymai,  nesiderinantys su taisyklėmis klubo, kuriame toji

jachta registruota? Dar aiškiau pasisako  oficialus 1980 metų leidinys „Jachtingo teisė”:

„Bet kuriuo atveju savarankiškų jachtingo

asociacijų (t.y. jachtklubų) sprendimai turi  p i r m e n y b ę  prieš valstybinių institucijų sprendimus. Ši

taisyklė užtikrina jachtingo laisvę visuose (vidaus, pakrančių ir atviros

jūros) vandenyse”. Iš

viso to seka, kad nacionaliniai laivybos aktai turi būti derinami su

jachtklubais. Jeigu taip, tai kas yra jachtklubas?

Jachtklubas.  Jachtklubas  arba jachtininkų klubas yra savarankiška, nevyriausybinė

asociacija. Tai beje pati seniausia (po golfo) klubų atmaina. Daugelyje šalių įstatymai

saugo esminę klubų tradiciją, kuri skelbia: „joks valstybės pareigūnas, jokia valstybės institucija negali kištis į

klubų (asociacijų) vidaus veiklą”. Nuo 1995

metų toks įstatymas veikia ir Lietuvos Respublikoje.

Jachtingas

(kaip ir karinis laivynas) – ypatinga, savarankiška ir privilegijuota laivybos

atmaina. Jachtklubų privilegijos tėra kuklus atlygis už jūrinio mentaliteto

ugdymą, nes tik per jachtingą tautose atsiranda jūrinė nuovoka, plinta jūrinės

tradicijos ir jūrinė kultūra. Tik taip (ir ne kitaip) atsiranda jūrinės tautos,

kurių valstybės absoliučiai dominuoja pasaulyje.

Kodekso  skylė.  Senasis 1996 metų Vidaus vandenų transporto

kodeksas net neužsimena apie tokias svarbias sąvokas kaip jachta, jachtklubas,

jachtingas, jachtų uostas, marina, muziejinis uostas. Reikalas tame, kad užsiminus

tektų tas sąvokas išaiškinti, o tai būtų sutrukdę „įteisinti” visuomeninio jachtklubų

turto privatizavimą, t.y. išgrobstymą. 

Čekisto  fokusas.  Rusijoje leidžiamas žurnalas „Katera i jachty” antrame 2010 metų numeryje

pranešė aptikęs kuriozą. Pasirodo, Rusijos Federacijoje tebegalioja 1938 metų (!)

įsakymai parašyti Vidaus vandenų laivybos narkomo N.I. Ježov. Šis Lietuvos

žemėje (Veiveriuose) gimęs ir vos dvi klases tebaigęs veikėjas buvo tapęs NKVD

šefu – budeliu. Po to jis vadovavo TSRS vidaus vandenų laivybai, kur irgi paliko

savo čekistinį pėdsaką.

Buvęs

čekistų vadas įsakė teritorinius TSRS vandenis laikyti vidaus vandenimis (t.y.

neturinčiais išėjimo į jūrą). Nuo tada joks laivas į TSRS – Rusijos  „vidaus vandenis” negali nei įplaukti nei

išplaukti be specialaus čekistų (saugumiečių) leidimo.

Grėsmė.  Dabar tas jo pėdsakas kelia grėsmę Kuršių

marioms. Čia aptariamas kodeksas ketina Kuršių marias paskelbti … vidaus

vandenimis (t.y. neturinčiais išėjimo į jūrą). Aukštus  postus užimantiems pareigūnams nerūpi, kad Kuršių

marių vanduo būna sūrus, jose plaukioja jūriniai laivai, farvaterius aprašo „Baltijos

jūros locija”, juos žymi švyturiai, vedlinės, bojos, o atstumai matuojami jūrmylėmis.

Tie mūsų pareigūnai turi savo logiką. Ji išties verta dėmesio: „pietinę Kuršių marių dalį Rusija

administruoja kaip vidaus vandenis (mat jie

„neturi” išėjimo į jūrą. Taip nusprendė … draugas N.I. Ježovas). Tačiau  marių vandenys maišosi, o jei taip tai ir šiaurinę

– lietuvišką marių dalį kodeksas  skelbs vidaus

vandenimis”.
 
Slaptas 

tikslas.  Kad ši

suktybė liktų nepastebėta naujasis kodeksas rengiasi nutylėti terminą

„pakrančių vandenys” (pamiršo, kam nepasitaiko). Kai tik Seimas tokį kodeksą

priims,  Kuršių marios žaibiškai taps vidaus

vandenimis, kurie, kaip žinia, gali būti ir … privatūs.

Esama ženklų

rodančių, kad marių akvatorijos ir pakrantės privatizavimui jau parengtos. Rytinėje

pusėje jau sukalti basliai su virvėmis. Ant jų kaba skydai: privati valda –

įplaukti draudžiama. Atsakingi pareigūnai pasirengė eilinį kartą pagadinti orą savo

pelėsiais. Tų pelėsių vardas: „vsio zakonno” t.y. kas parašyta

tas teisėta.

Kaip 

tai  vadinasi?  Nors senasis kodeksas dirbtinai išpūstas jame neatsirado

vietos sąvokoms, nuo kurių priklauso tautos ateitis. Užtat ten buvo viskas, ko

reikėjo visuomenės turto grobstymui.  Ar

naujasis Lietuvos Respublikos Vidaus vandenų transporto kodeksas bus toks pat

kaip ir jo pirmtakas? Jei taip, tai emigrantų srautas ir toliau augs, pilietiškumas

tirps, o valstybė silpnės. Kaip vadinti veiksmus kuriais siekiama silpninti

valstybę? Sąvokų žodyne yra žodis, kuris tai apibrėžia – diversija.

 

Faktai:

  • 1917 Rusijoje

    valdžią uzurpavo „proletarų diktatūra”, kurios cenzūra „jachtingą” pakeitė

    „buriavimu”. Visos sovietų respublikos jachtomis turėjo vadinti burinius

    laivelius, o sportinių laivelių prieplaukas – jachtklubais.

  • 1933 Vokietijoje

    įvedus diktatūrą visi jachtklubai buvo suvalstybinti, o jų vadais paskirti patikimi

    naciai. Angliškas žodis jachtingas buvo pakeistas vokišku – Sportschiffahrt

    (pramoginė, ne „sportinė” laivyba). Savo teises, privilegijas ir nuosavybę VFR

    jachtklubai atgavo tik po 1980, o VDR po 1990 metų.

  • Nuo 1926 metų savo

    diktatorių turėjo ir Lietuva. Užtat 1935 m Kaune įkurtoji Lietuvos Buriuotojų

    Sąjunga galėjo veikti tik kaip valstybinės institucijos (Sporto rūmų) padalinys.

  • Tokia pat situacija

    buvo ir Lenkijoje.

  • Užtat Klaipėda dėl

    krašto autonomijos buvo tarsi oazė. Joje iki 1939 laisvai kūrėsi ir veikė tradiciniai

    jachtklubai turėję angliško pavyzdžio statutus. Vienintelis suvaržymas buvo pasienio

    kontrolė įvesta dėl karo stovio su Lenkija.

  • Po 1945 įvestas

    „geležinės uždangos” režimas panaikino visus devynis (!) uostamiesčio jachtklubus.

  • Nepaisant to, jachtingo

    tradicijos Klaipėdoje teberuseno. Smiltynės jachtų uoste buvo žmonių, kurie rūpestingai

    saugojo jūrinio paveldo likučius. 1980 partijos paskirtas naujas jachtklubo viršininkas

    surengė komunistinę talką prieš „fašistines senienas”. Per pusdienį buvo sudeginta

    didžiulė marinistinė kolekcija dešimtmečius kaupta jachtingo muziejui. Entuziastai pasirašę peticiją spėjo

    išgelbėti vos kelis jachtų korpusus.

Šis

straipsnis iš esmės yra anos peticijos tąsa. Lietuva dar klaidžioja miglose, o  mūsų emigrantai jau aptiko takus, kurie veda į

garbingą, orų gyvenimą. Yra ir vartai į tokį gyvenimą – jūrinė kultūra. Tie vartai

atsidaro patys. Tereikia aiškaus supratimo, ką reiškia Laisvė, Teisingumas ir Absoliutus

Solidarumas. Tas supratimas – jūrinė nuovoka, kuri  irgi atsiranda savaime. Nereikia prabangių

griozdiškų jachtų, užtenka baidarės ar valties. Svarbiausia, padėkite vaikams,

kai tie pajunta norą darytis laivelius ir plaukioti jais.

Kostas Frankas

LR Jūrinės istorijos ir kultūros klubo “Budys”pirmininkas