Jūrinės kultūros įdomybės

 Kariavimas. Senovėje karai buvo įprastas, normalus reiškinys. Kad nesitrukdytų šienapjūtė ar bulviakasis valdovai kareivius samdydavo ištisais pulkais. Europoje geriausiais pėstininkais nuo seno buvo laikomi vokiečiai ir šveicarai. Jūrų karams buvo kviečiami „kaperiai“- laivų savininkai su įgulomis. Prūsija, Lenkija, Lietuva  tokiems reikalams kviesdavosi olandus, nes savų laivynų neturėjo. Laivų kapitonai gavę raštišką valdovo įgaliojimą galėjo veikti savo nuožiūra. O veikė jie efektyviai, nes visi užimti priešo laivai su kroviniu tapdavo kaperių nuosavybe. Turto ir garbės troškimas skatino kaperius prasimanyti visokiausių gudrybių. Sėlinimą prie aukos su svetima vėliava jie vadino „škotišku triuku“.

LDK indėlis. 1776 Šiaurės Amerikoje sukilo britų kolonijos. Karalius paskelbė karą jankiams. Janke – bendrinis olandų kolonistų vardas. Tačiau sukilėlių gretose kovėsi įvairių šalių emigrantai. Tarp jų buvo ir toks baronas Feliksas Mikloševičius. Titulas, vokiečių kalba ir laivybos išmanymas rodo, kad jis kilęs iš žiemgalos, kurią tuomet valdė LDK. Gavęs iš Kongreso kaperio įgaliojimus jis pasistatė du laivus. Pirmasis buvo vienstiebis šliupas “Scotch Trick” („Škotiškas triukas“). Baronas asmeniškai  vadovavo antram laivui. Tai buvo eikli dvistiebė škuna „Prince Radziwill“. Škunos vardas atrakina duris į nepaprastai svarbų LDK istorijos skyrių, kurio mūsų istorikai  netyrė (pavergėjai nemažai nuveikė, kad ištrintų tą skyrių visiems laikams).

Kuriozas. Tiek kaperiai tiek ir “škotiški triukai” seniausiai uždrausti. Mūsų laikais laivai plaukiantys su svetima vėliava laikomi piratais. Sprunkantys nuo patikrinimo tokie gali būti apšaudomi ir skandinami. Nepaisant to piratavimas neišnyko. Neišnyko ir “škotiški triukai”. Apmaudu, kad šį „triuką“ paraduose ir laivuose nuolat ir atvirai demonstruoja mūsų Karinės Jūrų Pajėgos.

Klausimas. Sakoma, vieni žiūri, kiti mato. Tie kurie mato, netiki savo akimis: mūsų kariniuose laivuose plevėsuoja Rusijos Federacijos (buv. imperijos) „jachtklubų vėliava“. Negana to, mūsų laivai Trispalvę kelia tik paskelbus kovinę parengtį. Bet ir tada ne ant pagrindinio flagštoko, o ant rėjos noko. Tokia vėliavų „kombinacija“  skelbia, kad laivas registruotas (o registravimas reiškia juridinį pavaldumą) viename iš Rusijos Federacijos jachtklubų, tik šiuo metu jis yra svečias Lietuvos Respublikos vandenyse (ant rėjos noko svečiai privalo kelti lankomos šalies vėliavą). Tokią tvarką patvirtino LR Vyriausybės premjeras G. Vagnorius. Bet reglamento projektą parašė laivyno vadai, puikiausiai išmanantys Jūrų teisę. Kas tie asmenys ir kodėl jie taip pasielgė?  Tauta laukia atsakymo. O jo nėra.

Atsakymas istorijoje. Miško žmonės visą amžių nugyvena nepamatę nei jūros, nei laivų, nei jų vėliavų. Lietuva – jūrų valstybė. Gyvename informacijos amžiuje. Turime šitiek universitetų, kuriuose apstu istorikų, teisininkų, filosofų. Kai kuriuose net kinų raštas dėstomas. Tačiau yra sritis, kuri nė vienos iš tų mokslo šventovių nedomina. Ta sritis – Jūrinė kultūra. Kodėl? Atsakymas mūsų tautos istorijoje, kuri dar neparašyta.

Paveldas. Senovės Romoje istorijos žinojimas jos piliečiams buvo privalomas. Neišmanė jos tik vergai. Elitui reikėjo, kad šie būtų bailūs, kvailoki ir paklusnūs. Laikas bėgo, vergiją keitė baudžiava, kalėjimai, gulagai, kolūkiai. Lietuva prarado laisvę po krikšto. Romos bažnyčia rėmėsi vergovine Tradicija. Dešimtinės surinkimui buvo įvesta baudžiava. Kad žmonės pamirštų praeitį ir turėtą laisvę Bažnyčia uoliai naikino „pagonišką“ paveldą ir knygas įskaitant šv. Raštą. Po kelių šimtmečių tauta savo istoriją pamiršo. Mūsų istorikai gali naudotis nebent pavergėjų rašytais tekstais.  „Tautos nežinančios praeities neturi ateities“. Tokių tautų žmonės pasyvūs, linkę pataikauti „valdžiai“ ir visokiems „ponams“. Jie vangiai ir nepatikliai žiūri į draugijas, bendrijas, klubus. Retas Lietuvoje atsakys, kas yra klubas. O kas yra jachtklubas vargu ar atsakytų net ir mūsų jachtininkai.

Jūrinės galios simbolis. 1660 Nyderlandų pirkliai dovanojo Anglijos karaliui dvi puikias jachtas. 1720 Anglijoje atsirado pirmasis jachtklubas (jachtininkų klubas). Aristokratiška pradžia nieko doro tarsi nežadėjo. Situacija pasikeitė, kai 1820 Georgas IV savojo klubo jachtoms suteikė privilegiją naudoti karališkojo (karinio) laivyno vėliavas. Tokio sprendimo dėka „dykaduonių pramoga“ staiga tapo neregėtai produktyviu laivyno vadų inkubatoriumi. Pasirodo, jachtose įgyjama jūrinė praktika turi didžiulę pridėtinę vertę. Tada visa Anglija mėgo kartoti admirolo H.Nelsono aksiomą: „Jūriniuose reikaluose teorija be praktikos yra Niekas“.

Pavyzdys užkrėtė. Matydami sparčiai kylančią D.Britanijos jūrinę galią savus jachtklubus suskato remti ir kiti valdovai. 1910 caras Nikolajus II Aukščiausiu įsaku Rusijos imperijos jachtklubams dovanojo vėliavą, kuri rangu netgi pranoko valstybinę (joks  muitinės ar policijos valdininkas neturėjo teisės įžengti  į jachtą, kurioje plevėsavo Rusijos jachtklubų vėliava). Toji vėliava buvo balta, stataus mėlyno kryžiaus padalinta į keturias lygias dalis*. Viršutinis laukelis buvo skirtas „tautinėms spalvoms“, o kituose klubai galėjo talpinti miestų ar savo mecenatų herbus.

* baltą vėliavą su mėlynu kryžiumi XVIII a. įteisino olandų kilmės Rusijos laivyno viceadmirolas van Kriuis (ol. Kryžius).

Skubos darbas. 1917 Rusijos imperija žlugo. Proletarai paskelbė savo diktatūrą ir visas carines institucijas, heraldiką ir vėliavas panaikino. Tuo metu laisvę atgavę suomių, estų, latvių, lietuvių ir lenkų tautos skubėjo tvarkytis. Nepaisant nepriteklių buvo nuveikta neįtikėtinai daug. Kaimuose veikė mokyklos, o miestuose gimnazijos ir universitetai. Nebuvo pamirštas ir jachtingas. Čia atsitiko įdomus dalykas: minėtose šalyse besikuriantys jachtklubai visi lyg susitarę pasisiuvo vienodas buv. imperijos vėliavas, baltas su mėlynu statmenu kryžiumi. Jas skyrė tik „tautinės spalvos“ viršutiname laukelyje. Iš pradžių visi manė, kad pasielgė labai gerai ir teisingai.

Rusijos admirolo Kriuis‘o vėliava, kurią 1910 Nikolajus II dovanojo savo imperijos jachtklubams.

Po 1918 ją prisitaikė sau Estijos, Latvijos Lietuvos ir Lenkijos jachtklubai. Nuo 1935 estai, latviai ir lenkai jos atsisakė. Tačiau lietuviai šio manevro nepastebėjo, nes nei  jachtų nei jachtklubų prieškarinė „Kauno Lietuva“ neturėjo. Memelio – Klaipėdos kraštas turėjo autonomiją todėl tais reikalais irgi nesidomėjo.

Carienės Jekaterinos II viceadmirolas van Kriuisas gyveno S. Peterburge. Savo sklype jis pasistatė liuteronų bažnyčią, prie kurios iš pradžių ir kėlė šią iš esmės asmeninę vėliavą.  Kadangi Rusijos karinis laivynas jau turėjo Šv. Andriejaus vėliavą (su mėlynu įstrižu kryžiumi) kažkam pasirodė, kad „Kriuis asmeninė“ tiks Rusijos prekybos laivynui. Taip ir padarė, bet apsižiūrėję nutarė elgtis kaip visi (civiliniai laivai kelia nacionalines „spalvas“). Rusijos laivams irgi liepta kelti baltą, mėlyną, raudoną trispalvę*, o „Kriuis vėliavą“ iki 1910 ėmė naudoti Rusijos Švyturių tarnyba.  1910 specialiu caro įsakymu jai buvo suteiktas minėtas ypatingasis statusas.

*  beje, tų spalvų kilmė irgi „olandiška“. Kai Petro I-jo  samdyti olandų meistrai Rusijoje baigė statyti pirmąjį laivą užsakovas pasidomėjo:

– O kaip pas jus vėliavas siuva?

– Paprastai. Susiuvam tris vilnonio audinio gabalus: raudoną, baltą ir mėlyną.

– Tai taip ir darykit. Tik spalvas vietomis sukeiskit.

Taip ir padarė.

Atsitokėjimas. Apie 1935 m. Europoje ėmė formuotis tautinės valstybės. Susivokta, kad vėliava – tautos garbės simbolis. Nedelsiant buvo atsisakyta „imperijos jachtklubų“ vėliavų. Tai padarė visos šalys. Išskyrus Lietuvą, kur šiuo klausimu nebuvo kam domėtis: Kauno „jachtklubas“ neveikė, o klaipėdiškiai nuo seno turėjo  savas M. Lietuvos spalvų vėliavas. Toji „carinė“ jiems visiškai nerūpėjo. Ir vėl sumaištis. II Pasaulinį karą pakeitė okupacija su liguistai griežtu „geležinės uždangos“ režimu. Prasidėjo represijos. Jų įbauginta tauta galutinai pamiršo sąvokas „laisvė“, „jachta“, „jachtklubas“. 1990 Lietuva paskelbus nepriklausomybę vėl teko atkurti valstybę, jos institucijas, heraldiką, vėliavą. Istorija pasikartojo. Tik šį kartą dėl „Rusijos imperijos jachtklubų“ vėliavos susigrūmė net trys garbingos organizacijos: Lietuvos Jūrų skautai, Lietuvos Buriuotojų sąjunga ir Karinės Jūrų Pajėgos. Visos teigė turinčios „paveldėjimo teisę“ bet nė viena nepastebėjo, kad atsikūrusi Rusijos Federacija vėl įteisino senąją Rusijos imperijos heraldiką, herbus ir …vėliavas.

Šokas. Klaipėdiečių paprotinta Buriuotojų Sąjunga mikliai pasisiuvo kitokią, bet Jūrų skautai ir Karinės Jūrų Pajėgos ir toliau lyg niekur nieko pagarbiai kelia Rusijos Federacijos (buv. Rusijos imperijos) jachtklubų vėliavą. Kaip jaustis piliečiui, matančiam jauną Lietuvos karį, kuris aukštų vadų akivaizdoje priklaupęs bučiuoja ir iškilmingai prisiekia, kad negailėdamas gyvybės gins svarbiausią … svetimos valstybės simbolį?

Heraldika – spalvų ir simbolių kalba, kuriai nereikia vertėjo. O mūsų KJP kažkas parinko vėliavą, kurios simboliai teigia: Lietuva – Rusijos federacijos (buv. imperijos) dalis. Rusijos ambasadorius neprotestuoja. Jis tik šypsosi. O mes?