KODEKSAS KAIP DIVERSIJA
2011 Seimui teks priimti naują Lietuvos Vidaus vandenų transporto kodeksą. Jis reglamentuos laivybą Lietuvos upėse bei ežeruose, reguliuos vandenų bei žemės nuosavybės
santykius.
Teisėtumas vietoje teisingumo.
Senasis kodeksas buvo priimtas 1996 metais. Šiaip jau kodeksu priimta vadinti teisės aktų sistemą. Tačiau šiame tebuvo dirbtinai išpūstas, supainiotų ir miglotų sąvokų bei formuluočių kratinys. Toks idealiai tiko visuomenės turto grobstymui arba privatizavimui pagal principą „vsio zakonno” t.y. kas parašyta tas teisėta.
Matydami tokį „teisingumą” sąžiningi piliečiai prarado tikėjimą savo valstybe. Prasidėjo emigracija. Po trumpo blaškymosi nusistovėjo vyraujanti kryptis į Skandinaviją, Nyderlandus, Jungtinę karalystę. Išeiviai pasakoja, kad tose šalyse jie randą pagarbą, teisingumą, veiklos laisvę. Įdomus sutapimas, būtent šiomis vertybėmis grindžiamas jūrinių šalių dominavimas pasaulyje. Olandija mažesnė už Lietuvą, o jos biudžetas didesnis už Rusijos.
Laisva mintis.
Valstybes kuria tautos. Kokia tauta, tokia ir valstybė. Jūrinių tautų sėkmę lemia ne laivai ar gamtos turtai, bet jūriniai papročiai ir tradicijos. Ar gali lietuviai tapti jūrine tauta, o Lietuva klestinčia šalimi? Pesimistas purto galvą. Jis niekuo netiki, todėl niekuo nesirūpina manydamas, kad tam yra „kompetentingos” institucijos. Optimistas pats svarsto ką ir kaip daryti, o sukaupęs žinių ima veikti. Viskas prasideda nuo sumanymo. Žmogus mąstanti ir progresuojanti būtybė. Ne vienas patyrė, kad vos tik laisva mintis įgauna aiškią sumanymo formą ji būtinai realizuojasi. O kai tą pačią mintį unisonu pasigauna šimtai ar tūkstančiai galima tikėtis stebuklo. „Baltijos kelyje” tvyrojo vieninga aiški mintis, kuri virto kūnu – blogio imperija subyrėjo savaime.
Stebuklingas žodis.
Kai nuolat bendraujama su vėjų vandenų ir stichijomis neišvengiamai kaupiasi tam tikri specifiniai gebėjimai, kurių visumą priimta vadinti jūrine nuovoka. Ji radikaliai keičia visuomenę ypač tais atvejais, kai tas bendravimas laisvas, pramoginis. Šis procesas kai kuo primena pavasarį: dingsta sniegai, upės išneša ledus, grįžta paukščiai. Kaip tik tada prasideda ir didžioji arba masinė laivyba. Jūrinės tautos ją vadina tiesiog jachtingu. Kalbos tvarkytojas suriks: stop, lietuvių kalboje tokio žodžio nėra! Netikėkite, žodį jachtingas” buvo uždraudę tik proletarų ir nacių diktatoriai, turėję liguistą polinkį bijoti. Jie puikiai žinojo, kad jachtingas, alsuojantis laisva dvasia, atsakomybe ir savitarpio supratimu bet kokią diktatūrą gali į nieką paversti. Vertas dėmesio faktas: pasaulyje jachtų yra dešimt kartų daugiau nei visų kitų laivų kartu. Dar įspūdingesnė yra jachtų vadų (kapitonų) skaičiaus persvara. Vis dėlto jachtingo jėga slypi ne statistikoje, o žodyje, kuriuo prasideda jachtingo sąvokos apibrėžimas: jachtingas – laisvasis (nekomercinis) pramoginis plaukiojimas. Žodis „laisvė” visų rūšių tironams kelia panišką baimę. Tą baimę išduoda istorijos klastojimas, gulagai, „geležinės uždangos” ir … migloti „teisės aktų” kodeksai.
Šiandienė Rusija
– TSRS proletarų diktatūros tradicijų tęsėja. Jos karinė doktrina savo priešais nurodo jūrines šalis bet nutyli priežastį – jūrinę kultūrą. Jūrinės kultūros esmę apibrėžia trys sąvokos: Laisvė, Teisingumas ir Absoliutus solidarumas. Tos sąvokos mirtinai pavojingos visoms blogio atmainoms: imperijoms ir monopolijoms, prievartai ir korupcijai, sukčiavimui ir vogimui.
Kaip visa tai veikia ?
Laisvė išskleidžia kūrybinę mintį – galingiausią iš visų energijų, o Teisingumas ir Solidarumas formuoja aukščiausios kokybės piliečius, kurie tą mintį generuoja. Tos sąvokos užsimezga kūdikystėje klausant lopšinių ir sekamų pasakų. Teisingumo, vidinės drausmės solidarumo jausmas stiprėja kiekvieną dieną. Jaunystėje tą supratimą ugdo ir tobulina įvairios komandinio sporto šakos. Jas karūnuoja jachtingas. Ne veltui britai vadina jį „karališkuoju sportu” bei sieja su karališkuoju t.y. kariniu laivynu. Jachtingo mąstą atskleidžia skaičiai: Norvegijoje kas penktas, Naujojoje Zelandijoje net kas trečias (!) žmogus turi nuosavą jachtą, skirtą laisvam, pramoginiam plaukiojimui ir tik kartais lenktynėms. Keliaujantys į Vakarus turi progų matyti aibes tokių laivelių upėse, ežeruose, įlankose, ar specialiai pastatytuose jachtų uostuose. Pastarųjų įvairovei apibūdinti reikėtų atskiro leidinio.
Lemtingos sąvokos.
Kas yra jachta, apibrėžti nėra paprasta jau vien dėl begalės jų tipų. Sovietmečiu visos respublikos jachtomis galėjo vadinti tik burinius laivelius skirtus sportui t.y. treniruotėms ir varžyboms. Lygiai tą patį teigia ir 1996 metų Vidaus vandenų transporto kodeksas. Laimei, egzistuoja vieningas juridinis jachtos apibrėžimas. Jį pateikia Tarptautinis jūrinių terminų žodynas, kuris pakartotinai leidžiamas anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Rusų kalba tokio nėra. Ne dėl taupumo. Priežastis kita, ideologinė.
Jachta.
Minėto žodyno apibrėžimas lakoniškas:
„Jachta – bet koks laivas naudojamas išskirtinai pramogai. Tuo ji skiriasi nuo komercinių, mokslinių ar karinių laivų. Valstybinės jachtos naudojamos valstybių vadovų jūriniams vizitams. Jachtoms galioja dauguma laivybos įstatymų, tačiau jas gali saistyti ir kurio nors jachtklubo vidaus taisyklės, kurios pabrėžia juridines jachtų teises bet ne prievoles”. Paskutinis sakinys glumina kiekvieną postsovietinį biurokratą: nejaugi jachtai negalioja laivybos įstatymai, nesiderinantys su taisyklėmis klubo, kuriame toji jachta registruota? Dar aiškiau pasisako oficialus 1980 metų leidinys „Jachtingo teisė”: „Bet kuriuo atveju savarankiškų jachtingo asociacijų (t.y. jachtklubų) sprendimai turi p i r m e n y b ę prieš valstybinių institucijų sprendimus. Ši taisyklė užtikrina jachtingo laisvę visuose (vidaus, pakrančių ir atviros jūros) vandenyse”. Iš viso to seka, kad nacionaliniai laivybos aktai turi būti derinami su jachtklubais. Jeigu taip, tai kas yra jachtklubas? Jachtklubas. Jachtklubas arba jachtininkų klubas yra savarankiška, nevyriausybinė asociacija. Tai beje pati seniausia (po golfo) klubų atmaina. Daugelyje šalių įstatymai saugo esminę klubų tradiciją, kuri skelbia: „joks valstybės pareigūnas, jokia valstybės institucija negali kištis į klubų (asociacijų) vidaus veiklą”. Nuo 1995 metų toks įstatymas veikia ir Lietuvos Respublikoje.
Jachtingas (kaip ir karinis laivynas) – ypatinga, savarankiška ir privilegijuota laivybos atmaina. Jachtklubų privilegijos tėra kuklus atlygis už jūrinio mentaliteto ugdymą, nes tik per jachtingą tautose atsiranda jūrinė nuovoka, plinta jūrinės tradicijos ir jūrinė kultūra. Tik taip (ir ne kitaip) atsiranda jūrinės tautos, kurių valstybės absoliučiai dominuoja pasaulyje.
Kodekso skylė.
Senasis 1996 metų Vidaus vandenų transporto kodeksas net neužsimena apie tokias svarbias sąvokas kaip jachta, jachtklubas, jachtingas, jachtų uostas, marina, muziejinis uostas. Reikalas tame, kad užsiminus tektų tas sąvokas išaiškinti, o tai būtų sutrukdę „įteisinti” visuomeninio jachtklubų turto privatizavimą, t.y. išgrobstymą.
Čekisto fokusas. Rusijoje leidžiamas žurnalas „Katera i jachty” antrame 2010 metų numeryje pranešė aptikęs kuriozą. Pasirodo, Rusijos Federacijoje tebegalioja 1938 metų (!) įsakymai parašyti Vidaus vandenų laivybos narkomo N.I. Ježov. Šis Lietuvos žemėje (Veiveriuose) gimęs ir vos dvi klases tebaigęs veikėjas buvo tapęs NKVD šefu – budeliu. Po to jis vadovavo TSRS vidaus vandenų laivybai, kur irgi paliko savo čekistinį pėdsaką. Buvęs čekistų vadas įsakė teritorinius TSRS vandenis laikyti vidaus vandenimis (t.y. neturinčiais išėjimo į jūrą). Nuo tada joks laivas į TSRS – Rusijos „vidaus vandenis” negali nei įplaukti nei išplaukti be specialaus čekistų (saugumiečių) leidimo. Grėsmė. Dabar tas jo pėdsakas kelia grėsmę Kuršių marioms. Čia aptariamas kodeksas ketina Kuršių marias paskelbti … vidaus vandenimis (t.y. neturinčiais išėjimo į jūrą). Aukštus postus užimantiems pareigūnams nerūpi, kad Kuršių marių vanduo būna sūrus, jose plaukioja jūriniai laivai, farvaterius aprašo „Baltijos jūros locija”, juos žymi švyturiai, vedlinės, bojos, o atstumai matuojami jūrmylėmis. Tie mūsų pareigūnai turi savo logiką. Ji išties verta dėmesio: „pietinę Kuršių marių dalį Rusija administruoja kaip vidaus vandenis (mat jie „neturi” išėjimo į jūrą. Taip nusprendė … draugas N.I. Ježovas). Tačiau marių vandenys maišosi, o jei taip tai ir šiaurinę – lietuvišką marių dalį kodeksas skelbs vidaus vandenimis”.
Slaptas tikslas.
Kad ši suktybė liktų nepastebėta naujasis kodeksas rengiasi nutylėti terminą „pakrančių vandenys” (pamiršo, kam nepasitaiko). Kai tik Seimas tokį kodeksą priims, Kuršių marios žaibiškai taps vidaus vandenimis, kurie, kaip žinia, gali būti ir … privatūs. Esama ženklų rodančių, kad marių akvatorijos ir pakrantės privatizavimui jau parengtos. Rytinėje pusėje jau sukalti basliai su virvėmis. Ant jų kaba skydai: privati valda – įplaukti draudžiama. Atsakingi pareigūnai pasirengė eilinį kartą pagadinti orą savo pelėsiais. Tų pelėsių vardas: „vsio zakonno” t.y. kas parašyta tas teisėta. Kaip tai vadinasi? Nors senasis kodeksas dirbtinai išpūstas jame neatsirado vietos sąvokoms, nuo kurių priklauso tautos ateitis. Užtat ten buvo viskas, ko reikėjo visuomenės turto grobstymui. Ar naujasis Lietuvos Respublikos Vidaus vandenų transporto kodeksas bus toks pat kaip ir jo pirmtakas? Jei taip, tai emigrantų srautas ir toliau augs, pilietiškumas tirps, o valstybė silpnės. Kaip vadinti veiksmus kuriais siekiama silpninti valstybę? Sąvokų žodyne yra žodis, kuris tai apibrėžia – diversija. Faktai: 1917 Rusijojevaldžią uzurpavo „proletarų diktatūra”, kurios cenzūra „jachtingą” pakeitė„buriavimu”. Visos sovietų respublikos jachtomis turėjo vadinti buriniuslaivelius, o sportinių laivelių prieplaukas – jachtklubais. 1933 Vokietijojeįvedus diktatūrą visi jachtklubai buvo suvalstybinti, o jų vadais paskirti patikiminaciai. Angliškas žodis jachtingas buvo pakeistas vokišku – Sportschiffahrt(pramoginė, ne „sportinė” laivyba). Savo teises, privilegijas ir nuosavybę VFRjachtklubai atgavo tik po 1980, o VDR po 1990 metų. Nuo 1926 metų savodiktatorių turėjo ir Lietuva. Užtat 1935 m Kaune įkurtoji Lietuvos BuriuotojųSąjunga galėjo veikti tik kaip valstybinės institucijos (Sporto rūmų) padalinys. Tokia pat situacijabuvo ir Lenkijoje. Užtat Klaipėda dėlkrašto autonomijos buvo tarsi oazė. Joje iki 1939 laisvai kūrėsi ir veikė tradiciniaijachtklubai turėję angliško pavyzdžio statutus. Vienintelis suvaržymas buvo pasieniokontrolė įvesta dėl karo stovio su Lenkija. Po 1945 įvestas„geležinės uždangos” režimas panaikino visus devynis (!) uostamiesčio jachtklubus. Nepaisant to, jachtingotradicijos Klaipėdoje teberuseno. Smiltynės jachtų uoste buvo žmonių, kurie rūpestingaisaugojo jūrinio paveldo likučius. 1980 partijos paskirtas naujas jachtklubo viršininkassurengė komunistinę talką prieš „fašistines senienas”. Per pusdienį buvo sudegintadidžiulė marinistinė kolekcija dešimtmečius kaupta jachtingo muziejui. Entuziastai pasirašę peticiją spėjo išgelbėti vos kelis jachtų korpusus. Šis straipsnis iš esmės yra anos peticijos tąsa. Lietuva dar klaidžioja miglose, o mūsų emigrantai jau aptiko takus, kurie veda į garbingą, orų gyvenimą. Yra ir vartai į tokį gyvenimą – jūrinė kultūra. Tie vartai atsidaro patys. Tereikia aiškaus supratimo, ką reiškia Laisvė, Teisingumas ir Absoliutus Solidarumas. Tas supratimas – jūrinė nuovoka, kuri irgi atsiranda savaime. Nereikia prabangių griozdiškų jachtų, užtenka baidarės ar valties. Svarbiausia, padėkite vaikams, kai tie pajunta norą darytis laivelius ir plaukioti jais.
Kostas Frankas LR Jūrinės istorijos ir kultūros klubo “Budys”pirmininkas