Jūrinės kultūros įdomybės


Kariavimas. Senovėje karai buvo
įprastas, normalus reiškinys. Kad nesitrukdytų šienapjūtė ar bulviakasis
valdovai kareivius samdydavo ištisais pulkais. Europoje geriausiais
pėstininkais nuo seno buvo laikomi vokiečiai ir šveicarai. Jūrų karams buvo
kviečiami „kaperiai“- laivų savininkai su įgulomis. Prūsija, Lenkija,
Lietuva  tokiems reikalams kviesdavosi
olandus, nes savų laivynų neturėjo. Laivų kapitonai gavę raštišką valdovo
įgaliojimą galėjo veikti savo nuožiūra. O veikė jie efektyviai, nes visi užimti
priešo laivai su kroviniu tapdavo kaperių nuosavybe. Turto ir garbės troškimas
skatino kaperius prasimanyti visokiausių gudrybių. Sėlinimą prie aukos su svetima vėliava jie vadino
„škotišku triuku“
.

LDK indėlis. 1776 Šiaurės
Amerikoje sukilo britų kolonijos. Karalius paskelbė karą jankiams.
Janke – bendrinis olandų
kolonistų vardas. Tačiau sukilėlių gretose kovėsi įvairių šalių emigrantai.
Tarp jų buvo ir toks baronas Feliksas Mikloševičius. Titulas, vokiečių kalba ir
laivybos išmanymas rodo, kad jis kilęs iš žiemgalos, kurią tuomet valdė LDK.
Gavęs iš Kongreso kaperio įgaliojimus jis pasistatė du laivus. Pirmasis buvo
vienstiebis šliupas “Scotch Trick” („Škotiškas triukas“). Baronas
asmeniškai  vadovavo antram laivui. Tai
buvo eikli dvistiebė škuna „Prince Radziwill“. Škunos vardas atrakina duris į
nepaprastai svarbų LDK istorijos skyrių, kurio mūsų istorikai  netyrė (pavergėjai nemažai nuveikė, kad
ištrintų tą skyrių visiems laikams).    

Kuriozas. Tiek kaperiai tiek ir
“škotiški triukai” seniausiai uždrausti. Mūsų laikais laivai plaukiantys su
svetima vėliava laikomi piratais. Sprunkantys nuo patikrinimo tokie gali būti
apšaudomi ir skandinami. Nepaisant to piratavimas neišnyko. Neišnyko ir
“škotiški triukai”. Apmaudu, kad šį „triuką“ paraduose ir laivuose nuolat ir
atvirai demonstruoja mūsų Karinės Jūrų Pajėgos.

Klausimas. Sakoma, vieni žiūri,
kiti mato. Tie kurie mato, netiki savo akimis: mūsų kariniuose laivuose
plevėsuoja Rusijos Federacijos (buv. imperijos) „jachtklubų vėliava“. Negana
to, mūsų laivai Trispalvę kelia tik paskelbus kovinę parengtį. Bet ir tada ne
ant pagrindinio flagštoko, o ant rėjos noko. Tokia vėliavų „kombinacija“  skelbia, kad laivas registruotas (o
registravimas reiškia juridinį pavaldumą) viename iš Rusijos
Federacijos jachtklubų, tik šiuo metu jis yra svečias Lietuvos Respublikos
vandenyse (ant rėjos noko
svečiai privalo kelti lankomos šalies vėliavą). Tokią tvarką patvirtino LR
Vyriausybės premjeras G. Vagnorius. Bet reglamento projektą parašė laivyno
vadai, puikiausiai išmanantys Jūrų teisę. Kas tie asmenys ir kodėl jie taip
pasielgė?  Tauta laukia atsakymo. O jo
nėra.   

Atsakymas istorijoje. Miško žmonės visą amžių
nugyvena nepamatę nei jūros, nei laivų, nei jų vėliavų. Lietuva – jūrų
valstybė. Gyvename informacijos amžiuje. Turime šitiek universitetų, kuriuose
apstu istorikų, teisininkų, filosofų. Kai kuriuose net kinų raštas dėstomas.
Tačiau yra sritis, kuri nė vienos iš tų mokslo šventovių nedomina. Ta sritis –
Jūrinė kultūra. Kodėl? Atsakymas mūsų tautos istorijoje, kuri dar
neparašyta.  

Paveldas. Senovės Romoje
istorijos žinojimas jos piliečiams buvo privalomas. Neišmanė jos tik vergai.
Elitui reikėjo, kad šie būtų bailūs, kvailoki ir paklusnūs. Laikas bėgo,
vergiją keitė baudžiava, kalėjimai, gulagai, kolūkiai. Lietuva prarado laisvę
po krikšto. Romos bažnyčia rėmėsi vergovine Tradicija. Dešimtinės surinkimui
buvo įvesta baudžiava. Kad žmonės pamirštų praeitį ir turėtą laisvę Bažnyčia
uoliai naikino „pagonišką“ paveldą ir knygas įskaitant šv. Raštą. Po kelių
šimtmečių tauta savo istoriją pamiršo. Mūsų istorikai gali naudotis nebent
pavergėjų rašytais tekstais.  „Tautos nežinančios praeities neturi
ateities“. Tokių tautų žmonės pasyvūs, linkę pataikauti „valdžiai“ ir visokiems
„ponams“. Jie vangiai ir nepatikliai žiūri į draugijas, bendrijas, klubus.
Retas Lietuvoje atsakys, kas yra klubas. O kas yra jachtklubas vargu ar
atsakytų net ir mūsų jachtininkai.

Jūrinės galios
simbolis.
1660 Nyderlandų pirkliai dovanojo Anglijos karaliui dvi puikias jachtas.
1720 Anglijoje atsirado pirmasis jachtklubas (jachtininkų klubas).
Aristokratiška pradžia nieko doro tarsi nežadėjo. Situacija pasikeitė, kai 1820
Georgas IV savojo klubo jachtoms suteikė
privilegiją naudoti karališkojo (karinio) laivyno vėliavas. Tokio sprendimo
dėka „dykaduonių pramoga“ staiga tapo neregėtai produktyviu laivyno vadų
inkubatoriumi. Pasirodo, jachtose įgyjama jūrinė praktika turi didžiulę
pridėtinę vertę. Tada visa Anglija mėgo kartoti admirolo H.Nelsono aksiomą:
„Jūriniuose reikaluose teorija be praktikos yra Niekas“.

Pavyzdys užkrėtė. Matydami sparčiai
kylančią D.Britanijos jūrinę galią savus jachtklubus suskato remti ir kiti valdovai.
1910 caras Nikolajus II Aukščiausiu įsaku Rusijos imperijos jachtklubams
dovanojo vėliavą, kuri rangu netgi pranoko valstybinę (joks  muitinės ar policijos valdininkas neturėjo
teisės įžengti  į jachtą, kurioje
plevėsavo Rusijos jachtklubų vėliava). Toji vėliava buvo balta, stataus mėlyno
kryžiaus padalinta į keturias lygias dalis*. Viršutinis laukelis buvo skirtas
„tautinėms spalvoms“, o kituose klubai galėjo talpinti miestų ar savo mecenatų
herbus.

* baltą vėliavą su mėlynu kryžiumi XVIII a. įteisino olandų kilmės Rusijos
laivyno viceadmirolas
van Kriuis (ol. Kryžius).

Skubos darbas. 1917 Rusijos imperija
žlugo. Proletarai paskelbė savo diktatūrą ir visas carines institucijas,
heraldiką ir vėliavas panaikino. Tuo metu laisvę atgavę suomių, estų, latvių,
lietuvių ir lenkų tautos skubėjo tvarkytis. Nepaisant nepriteklių buvo nuveikta
neįtikėtinai daug. Kaimuose veikė mokyklos, o miestuose gimnazijos ir
universitetai. Nebuvo pamirštas ir jachtingas. Čia atsitiko įdomus dalykas:
minėtose šalyse besikuriantys jachtklubai visi lyg susitarę pasisiuvo vienodas
buv. imperijos vėliavas, baltas su mėlynu statmenu kryžiumi. Jas skyrė tik
„tautinės spalvos“ viršutiname laukelyje. Iš pradžių visi manė, kad pasielgė
labai gerai ir teisingai.

 

Rusijos admirolo Kriuis‘o vėliava, kurią 1910 Nikolajus II dovanojo savo
imperijos jachtklubams.

Po 1918 ją prisitaikė sau Estijos, Latvijos Lietuvos ir Lenkijos
jachtklubai. Nuo 1935 estai, latviai ir lenkai jos atsisakė. Tačiau lietuviai
šio manevro nepastebėjo, nes nei  jachtų
nei jachtklubų prieškarinė „Kauno Lietuva“ neturėjo. Memelio – Klaipėdos
kraštas turėjo autonomiją todėl tais reikalais irgi nesidomėjo.

 

Carienės Jekaterinos II viceadmirolas van Kriuisas gyveno S. Peterburge.
Savo sklype jis pasistatė liuteronų bažnyčią, prie kurios iš pradžių ir kėlė
šią iš esmės asmeninę vėliavą.  Kadangi Rusijos karinis laivynas jau
turėjo Šv. Andriejaus vėliavą (su mėlynu įstrižu kryžiumi) kažkam pasirodė, kad
„Kriuis asmeninė“ tiks Rusijos prekybos laivynui. Taip ir padarė, bet apsižiūrėję
nutarė elgtis kaip visi (civiliniai laivai kelia nacionalines „spalvas“). Rusijos
laivams irgi liepta kelti baltą, mėlyną, raudoną trispalvę*, o „Kriuis vėliavą“
iki 1910 ėmė naudoti Rusijos Švyturių tarnyba.  1910 specialiu caro
įsakymu jai buvo suteiktas minėtas ypatingasis statusas.    

 

*  beje, tų spalvų kilmė irgi „olandiška“.
Kai Petro I-jo  samdyti olandų meistrai
Rusijoje baigė statyti pirmąjį laivą užsakovas pasidomėjo:

– O kaip pas jus vėliavas siuva?

– Paprastai. Susiuvam tris vilnonio audinio gabalus: raudoną, baltą ir
mėlyną.

– Tai taip ir darykit. Tik spalvas vietomis sukeiskit.

  Taip ir padarė.

Atsitokėjimas. Apie 1935 m. Europoje
ėmė formuotis tautinės valstybės. Susivokta, kad vėliava – tautos garbės
simbolis. Nedelsiant buvo atsisakyta „imperijos jachtklubų“ vėliavų. Tai padarė
visos šalys. Išskyrus Lietuvą, kur šiuo klausimu nebuvo kam domėtis: Kauno
„jachtklubas“ neveikė, o klaipėdiškiai nuo seno turėjo  savas M. Lietuvos spalvų vėliavas. Toji
„carinė“ jiems visiškai nerūpėjo.

Ir vėl sumaištis. II Pasaulinį karą
pakeitė okupacija su liguistai griežtu „geležinės uždangos“ režimu. Prasidėjo
represijos. Jų įbauginta tauta galutinai pamiršo sąvokas „laisvė“, „jachta“,
„jachtklubas“. 1990 Lietuva paskelbus nepriklausomybę vėl teko atkurti
valstybę, jos institucijas, heraldiką, vėliavą. Istorija pasikartojo. Tik šį
kartą dėl „Rusijos imperijos jachtklubų“
vėliavos susigrūmė net trys garbingos organizacijos: Lietuvos Jūrų
skautai, Lietuvos Buriuotojų sąjunga ir Karinės Jūrų Pajėgos. Visos teigė
turinčios „paveldėjimo teisę“ bet nė viena nepastebėjo, kad atsikūrusi Rusijos
Federacija vėl įteisino senąją Rusijos imperijos heraldiką, herbus ir
…vėliavas.

Šokas. Klaipėdiečių paprotinta Buriuotojų Sąjunga mikliai pasisiuvo kitokią, bet
Jūrų skautai ir Karinės Jūrų Pajėgos ir toliau lyg niekur nieko pagarbiai kelia
Rusijos Federacijos (buv. Rusijos imperijos) jachtklubų vėliavą. Kaip jaustis
piliečiui, matančiam jauną Lietuvos karį, kuris aukštų vadų akivaizdoje
priklaupęs bučiuoja ir iškilmingai prisiekia, kad negailėdamas gyvybės gins
svarbiausią … svetimos valstybės simbolį?

Heraldika – spalvų ir simbolių
kalba, kuriai nereikia vertėjo. O mūsų KJP kažkas parinko vėliavą, kurios
simboliai teigia:
Lietuva –
Rusijos federacijos (buv. imperijos) dalis.
Rusijos ambasadorius neprotestuoja. Jis tik šypsosi. O
mes?