Uostamiestis. Tradicinis jūrų ir
prekybos miesto apibūdinimas. Didelis uostamiesčių   pranašumas yra
laisvi jūrų keliai jungiantys pasaulio uostus. Jie visais laikais lėmė prekybos
sėkmę, skatino mokslo bei technikos naujovių sklaidą ir kultūrinius mainus.
Formuodama uostamiesčių gyventojų sudėtį ir papročius laivyba buvo netgi
svarbesnė už politinę priklausomybę. Neatsitiktinai visuose Europos
uostamiesčiuose atsispindi vis tie patys trys istorinės raidos periodai:
Vikingų, Olandų ir Anglų. Daugumos uostamiesčių ištakos siekia priešistorinius
laikus. Dažniausiai jie kūrėsi upių deltose arba nuo jūros bangų apsaugotose
įlankose. Klaipėdos atsiradimą lėmė Akmenos upės žiotys, kur laivai rasdavo
natūralią priedangą, kuršių pramintą Dange. Danų vikingai savo laivus
traukdavo į krantą ir tokias vietas vadino Fitte (vok. Vitte,
liet. Vitė).  Krikščionybės pionieriai uoliai naikino bet kokius
„pagoniškus“ įrašus bei dokumentus todėl apie senuosius kuršių – vikingų
papročius ir santykius žinoma nedaug. Visgi kelis šimtmečius trukęs „Vikingų
periodo“ paveldas – jūrinės kultūros tradicijos, mitologijos fragmentai,
archeologiniai radiniai, autentiški vietovardžiai ir laivybos laisvės principai,
kuriais iki šiol remiasi Tarptautinė jūrų teisė. Krikščionybei įdiegus
vergovinės Romos teisę ir baudžiavą paskutiniais laisvosios – jūrinės Europos
kultūros bastionais buvo likę tik Hanzos uostai ir baltų gentys. Joms pavergti
buvo paskelbtas dešimtasis didysis Kryžiaus žygis. 1252 Akmenos žiotyse Ordinas
pasistatė pilį. Ji turėjo užkirsti kelią Dangės uosto ir laisvo jūrų miesto
plėtrai. Užimtas teritorijas paskelbus Šventojo sosto nuosavybe – Marijos žeme
– baltų gentys tapo atskirtos nuo šiaurės Europos ir laisvųjų Hanzos miestų.

1525 uostamiestį atgaivino Reformacija. Iš
Nyderlandų pakviesti meistrai ėmė statyti laivus, Dangės uosto prieplaukas ir
sandėlius. Taip prasidėjo „Olandiškasis periodas“. Jis paliko ryškų ir
savitą kultūrinį paveldą: medinius pamatų rostverkus, prieplaukų bolverkus,
fachverkinius statinius, pakeliamus tiltus, šliuzus, vandens ir vėjo
malūnus.  Laivyboje įsigalėjo darni olandiškoji terminija, o mariose
– įvairiausios plokščiadugnės burinės baržos su masyviais šoniniais švertais.
Mūrininkai ėmė naudoti olandiškas smulkaus formato plytas, stogus pradėta
dengti lengvomis olandiškomis „S“ formos čerpėmis. Tuo metu paplito medinės
klumpės (ol. klompen), glazūruota buitinė keramika, kokliai. Atsirado
pypkių, tabako, kavos mėgėjų, dekoratyvinių gėlių augintojų.  Olandiškojo
periodo simboliu laikytinas keturių aukštų fachverkinis „Trijų stogų sandėlis“
stovėjęs greta senojo Grandinių tilto. Unikalų architektūros šedevrą
utilitariniais sumetimais suniokojo vėlesni savininkai.

Visi uostamiesčiai – daugiataučiai. Dauguma
Memelio gyventojų buvo iš įvairių kraštų atvykę verslininkai, amatininkai,
mokytojai. Įtakingiausi miestiečiai buvo didieji pirkliai, cechų meistrai,
laivininkai ir Prūsijos valdininkai.

Kai 1654 pasaulio jūrų valdove tapo Anglijos
respublika, uostamiestyje ėmė daugėti angliškai kalbančių miestelėnų. Jie
steigė faktorijas, prekybos firmas, pramonės įmones. Eksporto pagrindas buvo
Nemunu ir mariomis atplukdyta mediena. Lentpjūvėse perdirbta, išrūšiuota ji
buvo laivais gabenama į Anglijos, Škotijos ir net JAV uostus. Jei taupūs
olandai atplaukdavo su plytų ar čerpių kroviniu, tai anglų laivai dažnai
atvykdavo tušti tik su būtinu akmenų, žemių balastu. Miestas tuo balastu kelis
šimtmečius užpylinėjo gausias pelkes, duobes ir senąją Dangę. Tokiu būdu
senamiesčio teritorija nuolat augo iki susidarė apie dviejų metrų storio
angliškos žemės sluoksnis. 1776 škotų pirkliai įkūrė ložę „Memfis“. Šiuo
mįslingu vardu jie įprasmino karaliaus leidimą ardyti Memelio tvirtovę, o jos
akmenis naudoti uostamiesčio statyboms (mat kadaise senoji Egipto sostinė
Memfis lygiai taip buvo ardoma gabenant jų akmenis Aleksandrijos uosto
statyboms). „Angliškasis periodas“ tęsėsi iki pat burlaivių gadynės pabaigos.
Kultūrinė šio laikotarpio įtaka uostamiesčiui buvo akivaizdžiai didesnė už
Prūsijos, kuri neturėjo nei savo laivyno, nei jūrinių tradicijų.

Uostamiesčio reikšmė savo apogėjų pasiekė 1807
metais, kai Memelis tapo laikina Prūsijos sostine tuo pačiu pelnydamas ir Karališkojo
jūrų ir prekybos miesto titulą.

Tikrąją jūrų prekybos reikšmę  uostamiesčiui
atskleidė Krymo karo metai. Vieną 1854 m vasaros sekmadienį iš Memelio išplaukė
lygiai 100 pakrautų brigų, škunų ir barkų. Tuo metu Vitės priemiestis jau buvo
tapęs tikru „seilortaunu“ – jūrininkų kvartalu su angliško stiliaus namais bei
dailia anglikonų bažnyčia. Net penkios iš dešimties Memelio bažnyčių priklausė
iš Britanijos atėjusioms konfesijoms. Anglų – škotų pirklių rūmai ir
vasarnamiai savo architektūra bei techninėmis naujovėmis buvo pavyzdžiu
visiems.

Memelio britai buvo ir daugelio sporto rūšių
pradininkais. Nepaisant smerkiančio pietizmo šalininkų požiūrio 1884 metais
buvo įkurtas pirmasis jachtininkų klubas (MSV), o 1885 jau ir antrasis
(„Neptun“). 1900 metais burlaivių gadynė baigėsi. Garo mašinos pakeitė bures.
Sparčiai nyko tradicinės profesijos. Ištuštėjo seilortaunas, į savo tėvynę
išvyko dauguma anglų – škotų pirklių šeimų. Tačiau su savo prekyba pramone ir
laivyba iki Didžiojo karo Memelis sėkmingai konkuravo su kaimyniniais
uostamiesčiais. Po karo

Europoje prasidėjo dideli pokyčiai. Jų išdavoje
1923 uostamiestis atiteko Lietuvai. Per trumpą 16 metų laikotarpį
Klaipėda spėjo pajusti ir lietuviškos kultūros įtaką. Jos apimtį labai ribojo
sudėtinga ir įtempta politinė padėtis. Be to, Lietuva labai stokojo prekybos ir
laivybos specialistų, labai nedaug buvo žinoma apie uostamiesčių savitumus ir
jūrinę kultūrą aplamai. Apie tokio pobūdžio tyrimus nebuvo ir kalbos. 1939
prasidėjęs antrasis pasaulinis karas, o ir pokario režimas tokiems tyrimams juo
labiau nebuvo palankūs.

1967 jau buvo pasirengta nušluoti visą Klaipėdos
senamiestį, kad jo vietoje būtų pastatyti tipiniai daugiabučiai dirbantiesiems.
Griovimus sustabdė tik LKP paskelbusi, kad Klaipėdoje aptikta „išlikusi Viduramžių
pilis ir senamiestis“. Ši propagandinė formuluotė pateko į visus valstybinius
dokumentus. Dėl nuolatinio kartojimo ji yra tapusi stereotipu, dogma. Jūrinės
kultūros paveldą ši dogma nutyli, todėl Klaipėda iki šiol tebetraktuojama kaip eilinis
pajūrio miestas. Kaip kadaise Ordinas, o vėliau „Geležinės uždangos“ režimas ši
dogma laiko izoliavusi Klaipėdą nuo kitų laisvųjų Europos uostamiesčių. Jūrinės
kultūros ignoravimas uostamiesčio paveldą pasmerkė pražūčiai, o tautai atėmė
viltis atgauti laisvę.

KF