Uostamiestis. Tradicinis jūrų ir prekybos miesto apibūdinimas. Didelis uostamiesčių pranašumas yra laisvi jūrų keliai jungiantys pasaulio uostus. Jie visais laikais lėmė prekybos sėkmę, skatino mokslo bei technikos naujovių sklaidą ir kultūrinius mainus. Formuodama uostamiesčių gyventojų sudėtį ir papročius laivyba buvo netgi svarbesnė už politinę priklausomybę. Neatsitiktinai visuose Europos uostamiesčiuose atsispindi vis tie patys trys istorinės raidos periodai: Vikingų, Olandų ir Anglų. Daugumos uostamiesčių ištakos siekia priešistorinius laikus. Dažniausiai jie kūrėsi upių deltose arba nuo jūros bangų apsaugotose įlankose. Klaipėdos atsiradimą lėmė Akmenos upės žiotys, kur laivai rasdavo natūralią priedangą, kuršių pramintą Dange. Danų vikingai savo laivus traukdavo į krantą ir tokias vietas vadino Fitte (vok. Vitte, liet. Vitė). Krikščionybės pionieriai uoliai naikino bet kokius „pagoniškus“ įrašus bei dokumentus todėl apie senuosius kuršių – vikingų papročius ir santykius žinoma nedaug. Visgi kelis šimtmečius trukęs „Vikingų periodo“ paveldas – jūrinės kultūros tradicijos, mitologijos fragmentai, archeologiniai radiniai, autentiški vietovardžiai ir laivybos laisvės principai, kuriais iki šiol remiasi Tarptautinė jūrų teisė. Krikščionybei įdiegus vergovinės Romos teisę ir baudžiavą paskutiniais laisvosios – jūrinės Europos kultūros bastionais buvo likę tik Hanzos uostai ir baltų gentys. Joms pavergti buvo paskelbtas dešimtasis didysis Kryžiaus žygis. 1252 Akmenos žiotyse Ordinas pasistatė pilį. Ji turėjo užkirsti kelią Dangės uosto ir laisvo jūrų miesto plėtrai. Užimtas teritorijas paskelbus Šventojo sosto nuosavybe – Marijos žeme – baltų gentys tapo atskirtos nuo šiaurės Europos ir laisvųjų Hanzos miestų.
1525 uostamiestį atgaivino Reformacija. Iš Nyderlandų pakviesti meistrai ėmė statyti laivus, Dangės uosto prieplaukas ir sandėlius. Taip prasidėjo „Olandiškasis periodas“. Jis paliko ryškų ir savitą kultūrinį paveldą: medinius pamatų rostverkus, prieplaukų bolverkus, fachverkinius statinius, pakeliamus tiltus, šliuzus, vandens ir vėjo malūnus. Laivyboje įsigalėjo darni olandiškoji terminija, o mariose – įvairiausios plokščiadugnės burinės baržos su masyviais šoniniais švertais. Mūrininkai ėmė naudoti olandiškas smulkaus formato plytas, stogus pradėta dengti lengvomis olandiškomis „S“ formos čerpėmis. Tuo metu paplito medinės klumpės (ol. klompen), glazūruota buitinė keramika, kokliai. Atsirado pypkių, tabako, kavos mėgėjų, dekoratyvinių gėlių augintojų. Olandiškojo periodo simboliu laikytinas keturių aukštų fachverkinis „Trijų stogų sandėlis“ stovėjęs greta senojo Grandinių tilto. Unikalų architektūros šedevrą utilitariniais sumetimais suniokojo vėlesni savininkai.
Visi uostamiesčiai – daugiataučiai. Dauguma Memelio gyventojų buvo iš įvairių kraštų atvykę verslininkai, amatininkai, mokytojai. Įtakingiausi miestiečiai buvo didieji pirkliai, cechų meistrai, laivininkai ir Prūsijos valdininkai.
Kai 1654 pasaulio jūrų valdove tapo Anglijos respublika, uostamiestyje ėmė daugėti angliškai kalbančių miestelėnų. Jie steigė faktorijas, prekybos firmas, pramonės įmones. Eksporto pagrindas buvo Nemunu ir mariomis atplukdyta mediena. Lentpjūvėse perdirbta, išrūšiuota ji buvo laivais gabenama į Anglijos, Škotijos ir net JAV uostus. Jei taupūs olandai atplaukdavo su plytų ar čerpių kroviniu, tai anglų laivai dažnai atvykdavo tušti tik su būtinu akmenų, žemių balastu. Miestas tuo balastu kelis šimtmečius užpylinėjo gausias pelkes, duobes ir senąją Dangę. Tokiu būdu senamiesčio teritorija nuolat augo iki susidarė apie dviejų metrų storio angliškos žemės sluoksnis. 1776 škotų pirkliai įkūrė ložę „Memfis“. Šiuo mįslingu vardu jie įprasmino karaliaus leidimą ardyti Memelio tvirtovę, o jos akmenis naudoti uostamiesčio statyboms (mat kadaise senoji Egipto sostinė Memfis lygiai taip buvo ardoma gabenant jų akmenis Aleksandrijos uosto statyboms). „Angliškasis periodas“ tęsėsi iki pat burlaivių gadynės pabaigos. Kultūrinė šio laikotarpio įtaka uostamiesčiui buvo akivaizdžiai didesnė už Prūsijos, kuri neturėjo nei savo laivyno, nei jūrinių tradicijų.
Uostamiesčio reikšmė savo apogėjų pasiekė 1807 metais, kai Memelis tapo laikina Prūsijos sostine tuo pačiu pelnydamas ir Karališkojo jūrų ir prekybos miesto titulą.
Tikrąją jūrų prekybos reikšmę uostamiesčiui atskleidė Krymo karo metai. Vieną 1854 m vasaros sekmadienį iš Memelio išplaukė lygiai 100 pakrautų brigų, škunų ir barkų. Tuo metu Vitės priemiestis jau buvo tapęs tikru „seilortaunu“ – jūrininkų kvartalu su angliško stiliaus namais bei dailia anglikonų bažnyčia. Net penkios iš dešimties Memelio bažnyčių priklausė iš Britanijos atėjusioms konfesijoms. Anglų – škotų pirklių rūmai ir vasarnamiai savo architektūra bei techninėmis naujovėmis buvo pavyzdžiu visiems.
Memelio britai buvo ir daugelio sporto rūšių pradininkais. Nepaisant smerkiančio pietizmo šalininkų požiūrio 1884 metais buvo įkurtas pirmasis jachtininkų klubas (MSV), o 1885 jau ir antrasis („Neptun“). 1900 metais burlaivių gadynė baigėsi. Garo mašinos pakeitė bures. Sparčiai nyko tradicinės profesijos. Ištuštėjo seilortaunas, į savo tėvynę išvyko dauguma anglų – škotų pirklių šeimų. Tačiau su savo prekyba pramone ir laivyba iki Didžiojo karo Memelis sėkmingai konkuravo su kaimyniniais uostamiesčiais. Po karo
Europoje prasidėjo dideli pokyčiai. Jų išdavoje 1923 uostamiestis atiteko Lietuvai. Per trumpą 16 metų laikotarpį Klaipėda spėjo pajusti ir lietuviškos kultūros įtaką. Jos apimtį labai ribojo sudėtinga ir įtempta politinė padėtis. Be to, Lietuva labai stokojo prekybos ir laivybos specialistų, labai nedaug buvo žinoma apie uostamiesčių savitumus ir jūrinę kultūrą aplamai. Apie tokio pobūdžio tyrimus nebuvo ir kalbos. 1939 prasidėjęs antrasis pasaulinis karas, o ir pokario režimas tokiems tyrimams juo labiau nebuvo palankūs.
1967 jau buvo pasirengta nušluoti visą Klaipėdos senamiestį, kad jo vietoje būtų pastatyti tipiniai daugiabučiai dirbantiesiems. Griovimus sustabdė tik LKP paskelbusi, kad Klaipėdoje aptikta „išlikusi Viduramžių pilis ir senamiestis“. Ši propagandinė formuluotė pateko į visus valstybinius dokumentus. Dėl nuolatinio kartojimo ji yra tapusi stereotipu, dogma. Jūrinės kultūros paveldą ši dogma nutyli, todėl Klaipėda iki šiol tebetraktuojama kaip eilinis pajūrio miestas. Kaip kadaise Ordinas, o vėliau „Geležinės uždangos“ režimas ši dogma laiko izoliavusi Klaipėdą nuo kitų laisvųjų Europos uostamiesčių. Jūrinės kultūros ignoravimas uostamiesčio paveldą pasmerkė pražūčiai, o tautai atėmė viltis atgauti laisvę.
KF